May 15, 2017 11:08 am
Tai turbūt viena įdomiausiu, tačiau ir sunkiausiai nuspėjamų klasių, kurioje yra ir atsitinka visko. Kodėl, suprasite patys…
Truputėli apie pačia klasę – tai turbūt viena iš populiariausių šiai dienai klasių. Didelė, gal netgi arši konkurencija dėl kiekvienos vietos (ypač pirmų penkių). Klasė iš savęs labai patraukli, mažai rūpesčių – pasikrauni ir pirmyn, tačiau iš kitos pusės tikrai gan brangi. O viskas dėl tos pačios konkurencijos, padangos jau kvalifikacijoje turi būti geros būklės ar net naujos, kadangi kvalifikacijose užimta vieta reikš ar galėsi dalyvauti ir konkuruoti dėl prizinių vietų. Startas iš paskutinių vietų, taipogi nieko gero neduos. Prasibrauti ir aplenkti konkurentus sunkiausias darbas lyginant su kitomis klasėmis. Po trijų greitų kvalifikacijų padangos pusėtinai geros, tad tenka rinktis arba važiuoti su naujomis arba naudoti tas pačias. Startuojant pirmame trejetuke tikrai galima rinktis tas pačias padangas kaip ir kvalifikacijoje, tačiau esant žemiau ir siekiant užimti prizinę vietą, naujos padangos finale būtinos, čia lemia kiekvienas greitai įveiktas posūkis ir netgi trumpesnė stabdymo tiesė. Siekiant išgauti greičio, varikliai kraunami iki ribos. 90 laipsniu aukščiau nulio turbūt normalus variklio rodiklis vasarą daugumai dalyvaujančiu šioje klasėje. Didesnė temperatūra reiškia variklio pabaigą, tad nepaslaptis, kad ir pats važiuoju maksimaliai apkrovęs variklį. Tikrai teko ne vieną sudegusi variklį matyti, o jų naujų kainos tikrai ne iš mažiausių. O kur dar pats greičio reguliatorius, kuris irgi mėgsta degti nuo apkrovų ar trumpų jungimų. Iš kitos pusės gera priežiūra iš ties padeda prailginti šių komponentų darbą, tačiau ir patiems kruopščiausiems šie komponentai svyla be jokio įspėjimo. Tad norint apsidrausti visuomet rekomenduojama antrą sistemą turėti su savimi. Patikėkite ne visada pavyks gauti tokį komponentą, kuris sudegė varžybų metu. Prie brangumo prisideda ir akumuliatorius, kuris čia turi būti taip pat geras. Aplamai jei perkama galinga ir gera sistema, neegzistuoja toks komponentas ant kurio pavyks sutaupyti. Tai visa ir išbrangina klasę. O kur dar noras užimti prizinę vieta, kuris mus priverčia investuoti ir ieškoti naujovių kurios tikrai ne visada pasiteisina.
Grįžtant prie tos pačios konkurencijos, retas kuris atsitrenkęs į modelio galą tave praleidžia (nors pagal taisykles turėtų tai daryti), tiesiog čia toks lenkimo būdas, kai priešininkas negali tavęs aplenkti. Iš ties būna labai pykta, kai būni tas kuriam atsitrenkia. O tokiu atveju prarandama labai daug, net kelios vietos – o jai tai įvyko pirmame rate, gali atsidurti ir paskutinis. Tad jei nenorite, kad patiems taip darytų – nedarykite ir patys.
Kas mėgsta didelį azartą ir lenktynes vienas šalia kito, ši klasė geriausias pasirinkimas. Nors ir finalas trunka tik 10 minučių, įspūdžiu per akis. Tikrai ne vienam dreba tiek kojos tiek rankos. O ir emocijos veržiasi per kraštus, bet tai suprantama – dėl to ir susirenkama.
Ar naujokui rekomenduočiau šią klasę – geras klausimas. Galbūt net nukreipčiau į šiek tiek mažesnę klasę, kur pasiekti išsvajotą prizą galima kur greičiau ir su mažesnėmis investicijomis. O todėl, kad ne vieną kartą teko matyti naujoką šioje klasėje, kuris po pirmų kelių varžybų supranta, kad jam čia ne vieta. O pasiekti tokį lygį, kuri turi pirmas penketukas kainuoja labai, labai daug laiko ir investicijų. Turbūt nepaslaptis, kad tas pats pirmas penketukas „verda“ RC varžybų puode bent mažiausiai 5 – 6 metus, o kai kurie daugiau nei dešimt. Tad įsivaizduokite tą patį naujoką, kuris turi praeiti tokį pat kelią, kaip tas senas varžybų vilkas. Kiek tai kainuos pastangų – žinote patys. Tikrai dar neteko matyti tokio naujoko, kuris jau per antras ar trečias varžybas rodo rezultatus prilygstančius greičiausiems. Tad naujokams visuomet siūlau pradėti nuo kažko lengvesnio.
Vairavimo stilius čia taip pat labai svarbus – reikia mokėti generuoti pusiausvyrą tarp ramaus – stabilaus važiavimo ir agresyvumo. Laimėti šioje klasėje tikrai nebūtina sukti greičiausius rato laikus, užtenka, kad jie būtu stabilus. Agresyvumas reikalingas tik tuomet, kai reikia lenkti priešininkus – siekiant ištraukti juos iš idealios trajektorijos ar priversti padaryti klaidą. Lenkti nešvarioje trajektorijoje yra beveik neįmanoma, tiesiojoje modelių greičiai daugiau mažiau panašus, tad čia lenkimas irgi sunkiai įmanomas. Geriausias būdas – išprovokuoti klaidą. O lenkti būtina, kadangi aukštesnėje vietoje esantis sportininkas visuomet ima gintis, taip sulėtindamas savo bei tuo pačiu tavo tempus. O gale esantys sportininkai nemiega, išnaudoja kiekvieną prarastą sekundę. Ir žiūrėk susirikiuoja visa eilutė sportininkų norinčių aplenkti. Tad kuo greičiau aplenksi priešininką, tuo mažiau prarasi savo brangaus laiko. Tačiau ne visus taip lengva aplenkti. Kitas laikydamasis idealios trajektorijos ir neatidarinėdamas vartelių vidinėje pusėje už savęs priešininką gali laikyti, kad ir tas pačias 10 minučių. Tokiu atveju būtina veikti – provokuoti klaidą. Lengviausias būdas tai važiuoti kiek įmanoma arčiau priešininko ir kaišioti savo nosį į vidinę posūkių dalį. Daug kas tai vadina nervų karu – laukiama kol priešininkui neatlaikys nervai ir jis suklys. Šiuo atveju būtina stengtis neatsitrenkti priešininkui į galą, o tiksliau jo ne apsukti. Lengvas baksnojimas sutinkamas labai dažnai, net ir pačiose aukščiausiose finaluose (pasaulio ar Europos čempionatuose), tačiau jis ne kiek nepakenkia nei vienam iš dalyvių – modeliai tik vos vos susiliečia. Visiškai agresyvus vairavimo stilius jokio vaisiaus neduos, jis net ir nepageidaujamas, kadangi ir pačiam rezultatų nebus, o dar ir kitam pagadinsi važiavimą.
Pasiruošimas – vienas iš svarbiausių dalykų, kuris turi būti atliktas prieš varžybas. Kitaip aš tai vadinu namų darbais, kuriuos turi atlikti kiekvienas norintys iš modelio išgauti viską. Visu pirma modelis turi būti išvalytas ir kiek įmanoma geriausios būklės. Guoliai išvalyti ir reikalui esant sutepti ar pakeisti naujais. Visi mazgai patikrinti – ar lengvai sukasi, funkcionuoja. Sunkiausias kelias, tai atrasti savo mėgstamus važiuoklės nustatymus, o tiksliau priversti modelį važiuoti taip, kaip tu nori. Juk mažiausiai norime kariauti ne tik su varžovais, bet dar ir su savo modeliu. Tad prieš varžybas reikėtų pasitreniruoti, išmėginti skirtingo klampumo tepalus tiek amortizatoriuose, tiek diferencialuose. Pareguliuoti išvertimą, suvedimą ir kitus kampus. Juk visa tai modelyje ne veltui. Teisingai parinkti nustatymai leis važiuoti dar greičiau ir lengviau. Tad jei matote, kad sunku pavyti ar aplenkti priešininką – reikėtų pradėti nuo to, ieškoti nustatymų, kurie leistų tai padaryti. Aš asmeniškai nustatymų ieškau per kiekvienas varžybas ir treniruotes. Priešininkai nemiega ant lauro lapų, tobulėja kas kiekvienas varžybas, tad jei tik nesigauna ar tingisi ieškoti naujovių – likimas aiškus. Daug nustatymų yra talpinama internete, kur gamintojų vairuotojai užėmę aukščiausias vietas dalinasi savo nustatymais. Nieko nesakau, kai kurie iš jų tikrai neblogi, tačiau reikia mokėti atsirinkti tai kas tinka, o kas ne. Visu pirma jų trasos yra visai kitokios, jie nedaro klaidų ir važiuoja tik idealia trajektorija. Tad nenustebkite, jei nusikopijavę garsiausio vairuotojo setupą, jūsų modelis nevažiuos. Kažkada ir aš taip maniau ir taip dariau, tačiau greit susipratau, kad tai nėra geras būdas. Priedo nepamirškite, kad tai kas tinka ir patinka vienam, nereiškia kad tiks ir patiks Jums. Esam skirtingos ir individualios asmenybės, tad vieniems patinka agresyvesni nustatymai, kitam ne.
Važiuoklė – čia daug ieškoti ir neverta, visos jos daugmaž vienodai ir konkurencingai važiuoja. Teko išmėginti ne vieną ir ne dvi skirtingas, geriausių gamintojų bei vidutinio lygio važiuoklių – patikėkite jo visos įdėjus pastangų važiuoja tolygiai. Renkantis naują važiuoklę visad atkreipiu dėmesį į dalių pasiekiamumą varžybų metu. Tai ypač svarbu ne tik senbuviams, ar seniems varžybų vilkams, tačiau ir naujokams. Visi modeliai kažkada lūžta ir tikrai mažu mažiausiai norisi, kad varžybos po lūžio baigtųsi. Tad visad renkantiems naują važiuoklę rekomenduoju atkreipti dėmesį į tai, kokia yra galimybė Lietuvoje su dalimis. Ne kiekvienas turime tiek pinigėlių, jog susipirktume visas dalis ir jas dar kartu vežtume į varžybas. Geriausias pasirinkimas pirktis tokią važiuoklę, kurios atstovas važinėja į Lietuvoje vykstančias varžybas. Kam vežtis dalis, jeigu už tave atsiveža kitas J
Aš taip pat niekad nerekomenduoju žiūrėti į lyderių važiuokles ir rinktis būtent tokias pat. O jus bent žinote kiek tas lyderis yra praleidęs prie tos važiuoklės, kad ji važiuotų taip, kaip jam patinka? Vargu… Tikrai nebus taip, kad ištrauktas iš dėžės modelis važiuos lygiai taip pat kaip to pačio lyderio – tikrai ne. O gal net ir blogiau nei senoji. Šiuo atveju reiktų domėtis ir daug klausinėti, kas buvo daroma, kiek laiko investuojama ir t.t. Juk tikrai yra gerų žmonių, kurie viską papasakos ir pasakys. Tad prieš tai verčiau pasidomėkite, o ne aklai pirkite. Nieko nesakau, yra važiuoklių kurios iš gamyklos išriedėjusios puikiai važiuoja (Kyosho), su kitomis tenka nemažai vargti (Mugen). Jokiais būdais nenoriu nieko įžeisti ar kitaip paveikti, tiesiog sakau iš savo patirties. Tad kartais atrodantis lengvas kąsnis gali būti ir ne toks saldus, kaip tikėtasi. Iš kitos pusės vis viena kažkada bus atrasti tinkami važiuoklės nustatymai ir važiuoklė trasoje elgsis taip, kaip vairuotojas nori, tik su vienomis tai lengva padaryti, su kitomis sunkiau.
Variklis. Pasirodo čia nesigaus nei pataupyti nei ir iš ko pasirinkti. Egzistuoja vos keli tikrai patvarus ir nereiklus varikliai. Buvo nueitas iš ties nemažas kelias, kol buvo atrasta tai, kas laiko ir sukasi gerai, o ir geriau nei kitų gamintojų. Tai Tenshock firmos varikliai. Išmėginau ne vieną variklį ir net geriausius už kuriuos tekdavo pakloti ne vieną šimtą eurų, tačiau rezultato jokio – po kelių varžybų variklis nebesisuka. Tokiu būdu buvo atrasta būtent Tenshock firma ir jos varikliai. Kurie laiko tikrai didesnius krūvius nei tie patys garsieji Tekin, LRP ar Orion. Maksimali galima variklio temperatūra 160 laipsnių, kai pastarieji ir 100 neatlaiko. 6 poliai vietoje 4. Neodimo magnetai ir keramikiniai guoliai. Viskas ko reikia. Šioje vietoje net ir nesiūlau bandyti sutaupyti – nepavyks. Bus arba sudegęs arba charakteristikomis neprilygstantis variklis. Daug kam kyla klausimas kokio galingumo variklį pirktis. Dažniausiai sutinkami varikliai kurių galingumas yra šiuose ribose: 1750 – 2650 kV. Gal to net ir nelabai gautųsi pavadinti galingumu, tačiau kad lengviau suprastumėte vadinsiu taip. Būtent šioje klasėje tinkamiausi varikliai yra tokio galingumo: 1900 – 2150. Mažesnis skaičius reikš mažesnius variklio sūkius, tačiau didesnį sūkimo momentą ir atvirkščiai, didesnis – didesnius sūkius ir mažesni sūkimo momentą. Finale gaunasi beveik tas pats, kadangi mažesnį kV skaičių turintis variklis kraunamas uždėjus didesnį varantįjį dantratį. Skirtumo tarp 1900 ar 2150 jokio nepajutau.
Greičio reguliatorius. Čia vėl gi tas komponentas, kuriam nepavyks sutaupyti. Nors iš kitos pusės puikiai veikia ir kai kurie kiniečiai, klausimas tik kiek ilgai. Kartais iš ties yra sunku suprasti nuo ko greičio regas parūko. Gamikliškai jam (bent daugumai) yra įdiegtos automatinės atjungimo sistemos pasiekus kritinę temperatūrą, tad dėl didelio perkaitinimo regas tiesiog atsijungia ir taip save apsaugo. Renkantis regą didžiausias dėmesys kreipiamas ar jis palaiko sensorinius variklius. Tai vienas iš pliusų, o kai kada net ir minusas. Nesuprantu kodėl visi įsikalę į galvą, kad sensorika yra geriau… Šiai dienai skirtumas tarp sensorinės ir nesensorinės sistemos yra labai mažas. Greiti tiesiojoje šios sistemos turės vienodą, bėgėsis šios sistemos taip pat vienodai. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad to skirtumo aš nepastebėjau naudojant nesensorinę ar sensorinę sistemą. Abejomis sistemomis buvo pasiekti aukščiausi rezultatai, o ir važiavimui tai įtakos jokios neturi.
Tad visuomet siūlau ieškoti tokį regą kuris veiktų ir be sensorikos, nes dauguma naujų greičio reguliatoriu dirba tik kai yra naudojama sensorika (variklis sujungtas su greičio reguliatoriumi papildomu laidu). Man asmeniškai tai yra minusas, kadangi turint nesensorinį variklį ir norint jį prijungti – regas jo neatpažins ir tiesiog neveiks. Priedo sutrumpinus sensorinį laidą, greičio reguliatorius sudega, o važiuojant ir atsilaisvinus tam pačiam laidui modelis tiesiog sustos. Sensorinė sistema gal tik geriau dėl to, kad galima tiksliau suprogramuoti variklio sukimosi linija – variklį galima labiau sušvelninti pradžioje. Tik klausimas kas varžybose važiuoja minimaliais gazais – visi spaudžia dugną tiek tiesioje, tiek iš po posūkio. Tad klausimas ar tai naudinga, reikalinga. Man asmeniškai Mamba Monster greičio reguliatorius net labiau patiko nei Viper VTX8, kadangi nesijautė jokio vėlavimo, nors ir modelis tapo aštresnis, bet man asmeniškai tai labiau patiko. Kadangi regas nepalaikė sensorikos, jos ir nenaudojau. Rezutatai iš ties buvo puikus, o įsidėjus atgal Viper ESC, modelis tapo švelnesnis, pradžioje važiuojant mininaliais gazais. Dabar svarstau vėl pereiti prie Mamba, kadangi man toks modelio paaštrėjimas visai patiko.
Akumuliatoriai. Šiai dienai perkant naujus akumuliatorius tikrai yra iš ko pasirinkti, daug gamintojų siūlo savo asortimentą už įvairias kainas. Tikrai nesiūliau pirktis pigių kinietiškų akumuliatorių, nes tai kas ant jų užrašyta realybės neatitinka. O tai reiškia, kad greitu metu teks ieškotis kitų akumuliatorių. Sutinku, kad tu pačių kinietiškų akumų kaina vilioja, tačiau nepamirškite, kad skupas moka du kartus ir greit suprasite, kad nusipirkti akumai yra nieko verti. Teko tikrai ne vieną žmogų matyti, kad ir tose pačiose varžybose, kuris nusivilia kinietiškais akumais ir ieškosi kitų. Laisvalaikiui važinėti šie akumai tikrai puikus pasirinkimas, tačiau jei norima kovoti dėl aukštesnė vietos, siūlau apie juos net ir negalvoti. Lietuvoje lengviausiai pasiekiami Gens ACE ir LRP akumai. LRP akumų kainos didesnės, tačiau ir produktas rimtesnis. Gens ACE šiek tiek daugiau nei viduriukas kainos ir kokybės santykyje, tačiau ir ne geriausias pasirinkimas. LRP brangu, tačiau laiko ir atiduoda tai, kas parašyta. Jei dar nežinote ką duoda geras akumuliatorius, pabandysiu aprašyti. Pačiam išmėginus tikrai nemažai rūšių ir firmų akumuliatorių, šiai dienai esu apsistojęs ties LRP. Labiausiai šie akumuliatoriai patiko dėl to, kad mažai ar visai nejuntamas įtampos kritimas. Modelis ir po 10 minučių būna lygiai toks pat greitas kaip ir pirmoje minutėje. O dabar įsivaizduokime tokią situaciją, kai akumuliatorius pirmas 5 minutes atiduoda vieną įtampą, o kitas 5 minutes jis pasėda, modelio greitis ir akceleracija sumažėja. Bėda prasideda prie tramplynų, kai reikia pasirinkti tinkamą greitį juos peršokti. Kai akumuliatorius neišduoda tokios įtampos kuri buvo prieš 5 minutes, keičiasi ir greičio gaiduko poziciją – gazo reikia spausti vis daugiau. Tad ne vienas ir ne du tiesiog nedašoka iki nusileidimo ir taip trenkiasi į nusileidimo tramplino viršūnę. Kitame rate supratę kad paspaudę prieš tramplyną mažai gazo, tie pas kuriuos akumas pasėda spaudžia žymiai daugiau ir taip perspaudžia nusileisdami per toli. Smulkmena, tačiau patikėkite kiek kainuoja sekundžių atžvilgiu. Ir tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių kuriuos galėčiau išvardinti.
Servo mechanizmas. Minimaliai bent 16 kg/cm ir 0,1 sekundė. Mažesnio galingumo net nesiūlau, kadangi šioje klasėje toks servo mechanizmas visai nelaikys, o jei ir laikys, klausimas kaip ilgai. Pats naudoju Team Orion produkcijos servo mechanizmą kurio parametrai yra tokie: 0,075s ir 26 kg/cm. Žinoma, toks servo mechanizmas kainuoja nemažai, tačiau savo atidirba su kaupu. Juk labai svarbu, kaip greitai modelio ratai reaguos į Jūsų sukamo ratuko judesį. Servo mechanizmų pasiūla šiai dienai tikrai didelė: Orion, Sanwa, Sawox, PowerHD, Hitec, Futaba, Ko Propo ir begalė kitų. Visos jos daugiau mažiau panašios, o ir charakteristikos skiriasi neženkliai, tad kuri firma patinka, tą servo mechanizmą ir rinkitės. P.S. Power HD servų kokybė priklauso nuo partijos, tad atsargiai.
Padangos. Kuo šviežesnės tuo geriau. Apie plikas net kalba negali būti, nebent nesivaržote dėl aukštų pozicijų. Kaip ir minėjau, kvalifikacijose rekomenduoju naudoti naują komplektą ar kuo naujesnį – mažiau sudilusį. Finalams vėl gi reikėtų žiūrėti nuo trasos dulkėtumo, starto pozicijos ir priešininkų – ar jie su naujomis padangomis ar ne. Skirtumas tarp sudilusių, šiek tiek padilusių ar naujų tikrai juntamas, kartais net labai. Nors ir atrodytų, kad sukibimo per akis ir su padilusiom padangom, tačiau užsidėjus naujas, rato laikas ženkliai pagerėja. Tas kas važiuoja agresyviai, aplamai turėtų naudoti tik kuo naujesnes padangas, kadangi toks vairavimo stilius labai pasireiškia ant padangų dilimo. Jei vis dar išvažiuojate ant nešvarios trajektorijos, čia naujos padangos dirbs tikrai geriau nei padilusios. Kokias padangas naudoti trasoje esu aprašęs viename iš straipsnių, tad kas dar nėra susipažinęs – kviečiu paskaityti.
Diferencialai – turbūt dauguma naudoja labai panašius tepalus, tad čia labai ir nesiplėsiu. Svarbu tinkamai juo užpildyti, kad jie nebūti per daug ar per mažai pripildyti. Yra labai geras filmukas, kaip Adam Drake (šiandien jau Mugen oficialus driveris, seniau buvo Team Losi) taisyklingai surenka diferencialus – siūlau pasižiūrėti. Šiai dienai labai populiaru naudoti skystus tepalus visose trijose diferencialuose. Tepalai dažniausiai būną tokie: priekis, vidurys, galas (5000, 4000, 2000) arba (5000, 5000, 3000) arba (5000, 3000, 1000). Paskutinis labiausiai tinka šaltuoju sezonu. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad būtent tokie nustatymai didžiąją galios dalį perduoda į priekinius ratus, tad kai kam gali trukti pasukamumo ar priekiniai ratai pradės smarkiau dilti. Slydimas į posūkį tikrai niekad nepadės greičiau įveikti rato, o atvirkščiai pablogins jūsų rato įveikimo laiką, tad į galinį diferencialą niekad nesiūlau pilti tirštesnio tepalo nei 5000 (geriausiai 1000, 2000, 3000). Blokuojant – tirštinant tepalą centriniame diferenciale, daugiau galios pereis į galinius ratus. Modelis ims greičiau bėgėtis ir jo maksimalus greitis taip pat šiek tiek padidės, tačiau valdymas bus aštresnis, posūkiuose modelis norės pabėgti ir bus sunkiai nuspėjamas. Priekyje geriausiai naudoti 5000 ir nereikia išradinėti jokio dviračio.
Amortizatoriai – turbūt vienas iš svarbiausių komponentų aplamai modelyje. Nuo jų darbo smarkiai priklauso važiuoklės valdymas. Tad visuomet rekomenduoju juos kiek įmanoma dažniau prižiūrėti, keisti tepalus bei valyti. Surinkimas jų ganėtinai paprastas, vėl gi internete yra ne vienas video, kaip teisingai surinkti – svarbu juos tinkamai nuorinti. Tepalas amortizatoriams parenkamas priklausomai nuo trasos bei oro sąlygų. Nereiktų naudoti skystų tepalų esant lygiai trasai bei atvirkščiai. Tepalų parinkimas atliekamas tik eksperimento būdų, tad teks įsigyti ne vieną ir ne du skirtingo klampumo tepalų buteliukus. Aš asmeniškai visad žiūrių kaip modelis stovi važiuojant trasoje – ar galas šokinėja per mažus nelygumus, ar priekis nesidaužo iš po tramplino į paviršių ir tik tai pamatęs, keičiu tepalus amortizatoriuose. Jei galas šokinėja ant smulkių nelygumų, reiškiąs tepalai per klampus – reikia skystinti. Jei priekis daužosi nušokus iš po tramplyno į žemę – tepalai per skysti, reikia didinti klampumą. Atminkite, kad spyruoklės šioje vietoje nepadės, nes jus pakeisite važiuoklės aukštį, o tada modelis pasidarys arba labai žemas ir dugnas daužysis į visus nelygumus, arba labai aukštas ir bus nestabilus. Jeigu netingite ir turite galimybę – išpoliruokite štokelius. Skirtumas tikrai juntamas. Lėkštutės taip pat labai įtakoja amortizatorių darbą. Iš bėdos tinka ir originalios, tačiau Fioroni tipo ar panašios veikia kur kas geriau.
Šiam kartui tiek…
Igoris Vilčinskas
